niūkti

1 niū̃kti, -ia, -ė 1. intr. ingzti, mykti: Sakyk žmoniškai, ką tu čia niūki J.Jabl. Kokia ten to nebylio kalba – niū̃kia, ir kito nėko Brs. Klausau – kažkas niū̃ka griovė[je] KlvrŽ. Ans privikiuotas (primuštas) niūkia, kad skausta J. Ligonis labai silpnas, tik vos bèniūka Mžk. Tik rytą atsikėlę dvariškiai išgirdo, kad už durų kas niūkia SI134. Rimas su Nerimu niūkė gailestingai ašarodamu Vaižg. Ligonas priš pusnaktį pradėjo niū̃kti KlvrŽ. Jis niū̃kia girtas Pc. Reik eiti apvaitoti numirėlį, – ir, nieko nelaukdama, priejusi pri kūno, praded niūkti ir dejuoti Jzm. Kiaulė niūkia ir niūkia, gal meitelio reikia Ds. | Jau jam kas ką padarys, tai anas ir nenustoja niūkt (murmėti) Švnč.

niūktinaĩ adv., niūktinõs: Ana niūktinaĩ būs užsikrokusi Štk. Niūktinõs beniūkė, kad žudė rabauninkai Šts.

2. intr. SD72, H, CII275, K dusliai gausti, ūžti, ošti: Tvanai niūkia MŽ191. Pratisai niūkė rudens miškas rš. Kad ir lytų, niūktų vėjas, jis po kiemą sukinėjas rš. Dėkui Dievui, gyvos bitelės – girdisi, kaip niūkia Vad. Šiurpiai niūkė milžiniškas spiečius skėrių rš. 3. intr. šaukti, rėkti: Dar aš, išlindęs iš lazdyno, niūku: turėkiat vilką pilką! BM290. Ko tu taip niūki ant gyvulių, lyg jie ką išmano! Slv. 4. tr., intr. Št kalbėti, šnekėti: Mes tai iš senybės lietuviškai niū̃kiam Aps. Čia žmonės labai navatnai niū̃kia Dglš. Senas svietas niū̃kia, ka vasara bus lietinga Aps. Bobos turi čėso, tai ir niūkia kamaroj susėdę Dkšt. Nu, tai niū̃k dabar, kiek tau reikės, kiek paimsi Prng. Ką jau ten taip niū̃kėt susikišę? Slk. Rado gi apie ką niūkia – apie varles Vj. Ko čia niūki tokius niekus! Kp. Kogi jūs tyliat, nieko neniūkiat?! Kp. Ar girdėjai, ką jis pas mus vakar niū̃kė? Vb. Visą vakarą niū̃kėm ir niū̃kėm Sb. ║ Vb, Sdk pašnibždomis, slapčia kalbėtis: Jos niū̃kia už durų Pl. Mes, pirmiau tegalėję niūkti, galop balsiai nors kartą prabilkime Vaižg. | refl.: Žmonių buvo pilna gryčia, visi niūkės tarp savęs Trgn. Niū̃kės, niū̃kės (kalbėjosi, tarėsi), ir išvažiavo Ds. 5. tr., intr. raginti (gyvulius) šaukiant nū, niū: Kas važiuojant rambų arklį varo, tas niūkia nū J. Niūk arklį, t. y. šauk nū J. Atkelia diendaržio vartus, nereikia nė niūkti – galvijai patys išeina Žem. Vežė Matūza egles iš miško, čia niūkdamas savo arklelius, čia glostydamas J.Marc. Kiek tik važiavom, tai visu keliu arklius niū̃kė Lš. Niūkia niūkia, o šyvė nė iš vietos Žž. Niū̃kėm niū̃kėm, kol par tas pelkes išvažiavom Kv. Neniū̃k ardamas tu gyvulėlių par daug – gi ir taip, matai, jie traukia Grž. Ką tu čia niūkì – uždrožk per uodegas, tai eis, kap akis išdegę Gs. Niū̃kė kiek galėjo, o arkliai jo neklauso Jnš. | Sunkiai versdami arba nešdami akmenį, niū̃kia anie J. 6. tr., intr. raginti ką daryti: Tinginį prie darbo reikia niūkti ir niūkti kaip rambų arklį Stč. Važiuok, važiuok! – niūkė jis Aleksandrą, imdamas nerimauti A.Vencl. Tokį darbininką tik niū̃k ir niū̃k Grz. Ko tu niūkì nuolat ant to vaiko, lyg jis neina! Rdm. Jį niūk ir niūk (varyk, stumk) kaip tą pagalį, tai dar dirbs kiek, o jei ne, taip ir pratinginiauja visą laiką Dl. 7. tr., intr. barti, uiti: Gerai ar negerai, vis niūkia ir niūkia savo vaikus Šl. Visi ją ten niū̃kia kai šunį Kair. Kam jūs niūkiat vaiką! Švnč. Niūkiat ir niūkiat tokį vaiką, nors širdies biškį turėkit! Srv. Reik niū̃kti ir niū̃kti kaip šunį par kiaurą dieną Krš. Manęs tie vaikai nėmaž neklauso, tai niūkiu ir niūkiu per dienas Žg. | Radę vilką duobė[je], vyrai imdavę jį niūkti: „ulia ulia“! Šauk. 8. tr. sunkiai nešti ar vežti, vilkti: Niūk ir niūk tą [v]andenį – galo nėr Mlt. Niūki niūki baisiausius maišus, iš kur tavo ir sveikata! Žl. Kumelaitė žvilgtelėjo į šeimininką, tarytum klausdama, ar tuojau reikės niūkti vežimą iš duobės rš. 9. intr. sunkiai dirbti, triūsti: Niūki niūki per dienų dienas, ar nepatrūksi kada! Srv. Tu vis niūkì ir niūkì per naktis be poilsio Šlv. Visą dieną niū̃kia kieme Žg. 10. intr. nesmarkiai skaudėti, mausti: Dėl kentimo tai iškęstum, ale kai be perstojo niūkia – insveikia Trgn. \ niūkti; apniūkti; atniūkti; įniūkti; išniūkti; nuniūkti; paniūkti; parniūkti; praniūkti; priniūkti; razniūkti; suniūkti; užniūkti